Saulius Dastikas

Esate produktyviai kuriantis menininkas: Jūsų darbų randasi kone po kiekvienos kelionės bei intensyvesnių vidinių išgyvenimų. Kaip apibūdintumėte naujausią savo parodą „Civilizacija vs kultūra“?

Kultūra atsirado iš poreikio išreikšti vidinį pasaulį. Civilizacija orientuota į išorę, į naudą. Kultūra, kaip kūryba, atsiranda iš pertekliaus, tai yra už naudos ribų. Naudingumą ir tikslingumą kultūrai prideda civilizacija, nes, jos požiūriu, savo kilme kultūra nenaudinga. Taip atsiranda vartojimo kultūra – popsas. Civilizacija kultūrą pritaiko  valdymui, pelnui ir šlovei gauti, iš esmės, tik šiuos tris dalykus gali pasiūlyti sociumas. Civilizacijai apibūdinti man patinka kažkieno pasakyti žodžiai: manėme, kad kuriame progresą, bet pasirodė, kad komfortą. Parodos kontekste civilizacija gali pasirodyti kaip kažkoks baubas, tačiau aš pats nė nemanau atsisakyti civilizuotų patogumų ir grįžti į gamtą pas uodus, tiesiog neleidžiu iš savęs padaryti bioroboto.

Jūsų darbuose yra daug iškalbingų gamtos motyvų. Ar tavo kūriniai gimsta po dvasiniu požiūriu turtingų kelionių?

Nebūtinai, bet gamta mane dažnai įkvepia. Joje aš randu erdvės pojūtį, tyrumą, pirmykštį vitališkumą. Tiksliau tariant, tai nuo ko bėga ir atsitveria civilizacija. Manau, civilizacija atvirkščiai proporcinga  ne tik kultūrai, bet ir gamtai. Mumyse gamtos mažėja.

Papasakokite apie kelionėje gimusius darbus.

Nemažai parodos darbų esu nutapęs keliaudamas po Daniją, Norvegiją, JAV. Daug idėjų sugeneravo ir prieš keletą metų vykusios kelionės po Indiją. Ši šalis mane sužavėjo, nes  suvokiau, kad kuo labiau giliniesi į tą kultūrą, tuo labiau ji tolsta. Yra tokių kultūros klodų, kurie vakariečiui tiesiog sunkiai pažinūs. Tai aiškiai suvokiau vietinių jogų užsiėmimuose (šią jogos rūšį praktikuoja ir Lietuvoje). Kiekvienas jogos judesys yra gludintas šimtmečius. Žinojimas, kaip jis veikia sąmonę ir visą žmogaus būtį, perduodamas iš kartos į kartą. Indas ir vakarietis, atlikę tą pačią asaną, gaus skirtingą rezultatą, nes skiriasi jų sąmonės  struktūros. Išorinė forma panaši, o turinys skirtingas. Šiuos dalykus perteikti tapybos kalba – iššūkis ir malonumas.

Esate sakęs, kad kai kurie Jūsų darbai žiūrovą gali netgi sunervinti, provokuoti vidines jausenas ir būsenas. Kodėl taip vyksta?

Viskas paprasta: juk mes meno kūriniuose matome tai, kokie esame patys. Paveikslas atspindi tai, kas žmogaus viduje, kokioje būsenoje esi, tokį pasaulį matai. Nesiekiu nervinti, vengiu per kūrybą dauginti destruktyvumą ar dramatizuoti, juk to ir taip aplink pakanka. Paveikus paveikslas gali invazyviai veikti perkalibruodamas įprastinę stebėtojo būseną, tai gali būti diskomfortiška. Vadovaujuosi prielaida, kad viskas viską veikia, tad jei paveikslų nelaikai po lova, o rodai viešai, geriau tegu jie skleidžia subjektyviai išgyventas tiesas, vertybes, siekiamybes. Jei tema „sunki“ –  palengvinu grotesku.

Vis dėlto Jūsų paveikslai skirtingos stilistikos – kartais atrodo, kad juos kūrė keli skirtingi asmenys.

Man tai kaip komplimentas. Jei „pagaunu“ save, kad tam tikru stiliumi pernelyg lengvai kažką padarau, tai bandau ieškoti naujų formų. Leidžiu sau improvizuoti – nenoriu „štampuoti“. Tapydamas iš naujo pažįstu save. Taigi dažnai paveikslas netgi nustebina. Būna, kad apverti paveikslą aukštyn kojomis, ir pradedi iš naujo.

Europos komisijos inicijuotas tarptautinis projektas „CreArt“ itin daug dėmesio skiria jauniems menininkams. Šiemet Jūs esate šios tarptautinės iniciatyvos dalis: Jūsų darbas – „Figūros prie Gango“ – yra atrinktas kaip vienas iš parodos, kuri liepą bus surengta Vilniaus rotušėje, darbų. Kaip jaučiatės?

„CreArt“ iniciatyva  sveikintina. Tai – šansas vienoje vietoje pažvelgti skirtingais menininkų iš kitų šalių žvilgsniais. „CreArt“ reiškinys rodo, kad Europos komisijoje yra žmonių, suvokiančių, kad kol egzistuos kitoniškumo priėmimas, Europa ir žmonija turi šansą. Be to, menininkai ir kitokie marginalai kartais pajėgūs pasitarnauti progresui.

Ką norite pasakyti darbu „Figūros prie Gango“?

Tai – subjektyvus bandymas perteikti vieną iš buvimo ten potyrių. Varanasio mieste, prie Gango, samsaros tekėjimas itin juntamas: vestuvės, laidojimai, prekyba, žvejyba, narkotikai, vagystės, žmonės, gyvūnai, logika nepaaiškinami ritualai, apeigos… Paveiksle pavaizduotos figūros Varanasio architektūros fone, jų vidinio gyvenimo turinys – paslaptis. Ten gali sutikti panašių figūrų – efemeriškų, tarsi ne iš šio pasaulio. Šis paveikslas man iki galo dar neatsiskleidė, jame yra dramos nuojauta.

Kas Jus įkvepia kurti?

Atsiranda klausimas, idėja, ji pasirodo svarbi tuo metu,  iš to gali atsirasti paveikslas. Būna, tiesiog pamatai ar patiri ką nors nuostabaus. Bendraujant su realybe, tapyba dažnai pranašesnė už įprastą mintijimą, kuris naudoja linijinį kalbos konstruktą  ir iš esmės yra dichotominis.

Neišsenkantis kūrybos šaltinis – vidinis pasaulis. Visi tokį turi, tik ne visi ten užsuka, gal todėl, kad tai didina vienatvę. Kaip kompensacija – niekada nenuobodu su savimi, be to, galima vidinius dalykus realizuoti išorėje. Tapyba puikiai tam tinka.

Kokie artimiausi Jūsų ateities kūrybiniai planai?

Noriu pradėti kūrinių ciklą apie moterį. Norisi patyrinėti vakarietišką ir kitokį moters grožio suvokimą. Pažiūrėsiu, kur tai nuves.

Ačiū už pokalbį.